Raudonoji himba gentis

Šiandieniniame pasaulyje, gyvenant koja kojon su technologijomis ir naujovėmis sunku įsivaizduoti, kad žmonės galėtų gyventi laukuose, miškuose ar upių slėniuose. Gyvenimas be elektros, vonios ar normalaus stogo virš galvos ne tik neįprastas, bet ir nesuprantamas dalykas. O ką jau kalbėti apie išmaniuosius telefonus, automobilius ir kitus buities prietaisus.

Pasirodo, net ir šiomis dienomis daugelyje pasaulio vietų yra žmonių, kurie gyvena gentimis ir iki šiol laikosi savo tautų tradicijų ir papročių. Kaip tik, Namibijos šiaurėje, visai prie pat Angolos, ir gyvena unikali gentis himba.

Himba gentis įsikūrusi Namibijos šiaurėje. Tai viena unikaliausių ir ilgiausiai savo tradicijas puoselėjančių Afrikos genčių. Šios etninės grupės žmonės gyvena pagal tam tikrus ritualus ir savitus papročius. Genties žmonės nėra linkę bendrauti su svetimšaliais, todėl turistai ir prašalaičiai nėra laukiami šios genties teritorijoje. Himba verčiasi augalininkyste ir gyvulininkyste. Ūkininkavimas nėra paprastas, nes regione vyrauja sausas klimatas, nuolat trūksta vandens.

Himba genties vyrai ir moterys turi pasirūpinti daugeliu dalykų. Vyrai atsakingi už maistą, gyvulius, namų priežiūrą. Moterys rūpinasi vaikais ir nešioja vandenį, bet ir melžia karves bei ožkas, renka malkas ugniai, gamina maistą. Dėl vandens trūkumo žmonės negali maudytis, todėl apsaugai nuo saulės ir blogo kvapo kelis kartus per dieną kūną trinasi pasta, gaminama iš sviesto, ochros, sakų ir įvairių žolelių. Pasta kūnui suteikia raudoną atspalvį, todėl himba dar vadinami raudonąja gentimi.

Raudonosios genties moterys išsiskiria originaliomis šukuosenomis ir papuošalais. Papuošalai ir šukuosena rodo žmogaus amžių bei socialinį statusą. Kūdikiai nuskutami plikai arba jiems paliekama nedidelė plaukų sruoga viršugalvyje. Paaugusiems berniukams pinama viena kasa, o mergaitėms – dvi. Sulaukę brandos, jaunuoliai lieka su viena kasa, o merginos puošiasi daug kasyčių. Kai himba moteris išteka ji pasipuošia karūną iš avies odos, o kaseles ištepa raudona pasta. Merginos teka sulaukusios vos 13 metų. Vyrą jai parenka tėvai. Viena iš unikalių tradicijų, kurios yra laikomasi iki šiol — prieš vedybas tiek mergaitėms, tiek berniukams atliekamas apipjaustymas. Tai yra būtina norint sukurti tvirtą šeimą.