Sausumos silko kelias

Šilko kelias tai kelių iš Kinijos į Europą visuma, kuriais viduramžiais buvo gabenamas šilkas ir vyko kitų krovinių pervežimas keliais.

Šilko kelias, kurio sąvoka 1877 m. nuskambėjo vokiečių geografo ir keliautojo Ferdinando fon Richthogfeno lūpomis, buvo laikomas pagrindiniu keliu, kadaise sujungusiu priešingus Eurazijos pakraščius. Paprastai ši sąvoka apima tris kelių sistemas: sausumos šilko kelią, jūrinį šilko kelią ir pietinį šilko kelią, kitaip dar vadinamą arbatos keliu.

Šilko kelio pradžia yra laikomas II a. pr. m. e. Būtent tuo metu kinai labai tyrinėjo teritorijas už Nefrito vartų. Zhang Čiano kelionės padėjo pagrindus Kinijos prekybai su Vakarais. Sausumos šilko kelio sistema ėmė formuotis Zhang Čiano kelionių metu, kurios paskatino Kinijos prekybą su vakarais.

Šilko kelias buvo dalinimas į atskiras atkarpas. Įvairių krovinių pervežimas keliais vyko šiais maršrutais: Čanganas-Dunghuangas, Dunghuangas-Kašgaras, Kašgaras-Jezdas, Kašgaras-Indija ir Jezdas-Viduržemio jūra.
Čanganas-Dunghuangas kelias tęsėsi nuo Čangano link Landžou. Būtent Landžou ir buvo laikomas svarbiausiu Šilko kelio eksportacijos tašku Kinijoje. š karto už Nefrito vartų perėjos buvo vienas didžiausių miestų – Dunghuangas, kuriame kelias išsikerojo į tris atkarpas, skiriamas dykumos bei kalnų.Į Persiją kelias vedė iš Kašgaro per Vidurio Azijos stepes ir dykumas vakarų link. Svarbiausias kelio miestas Persijoje buvo Jezdas. Iš Kašgaro į Indiją buvo keliaujama kalnais per Heratą, Bamianą ir Kabulą. Galutinis kelio taškas būdavo perėjus ilgą ir pavojingą Chaidaro perėją, Pešavoro mieste. Būtent nuo šio miesto prasidėdavo didžiausias Indijoje kelias, kuris kirto Indijos subkontinentą iki Bangladešo.

Šiais pagrindiniais Šilko kelio sausumos taškais ir vyko krovinių pervežimas keliais. Planuojama atkurti Šilko kelią. Projekto tikslas būtų skatinti šiuolaikinį turizmą, praplečiant senąjį Šilko kelią nuo Adrijos jūros iki Ramiojo vandenyno, bei sukurti meilės, taikos ir brolybės kelią.