Archeologija

Archeologijos sąvoka yra aiškinama kaip „senovės mokslas“, kuris tiria archeologinį paveldą, tai yra seniausiąją visuomenės istoriją ir jos raidos dėsningumą, kuris prasidėjo dar priešistoriniais laikais, o tęsėsi maždaug iki XVII pabaigos.

Archeologija yra savarankiška humanitarinių mokslų istorijos mokslo šaka, o šį terminą pirmą kartą pavartojo žymus graikų filosofas, gyvenęs Atėnuose – Platonas. Šiuo metu archeologijos terminas yra žymiai labiau išplėtotas, archeologija apima platesnes sritis. Ankščiau archeologija tyrė visas senovės sritis, tokias kaip istoriją, mitus bei papročius. Kaip savarankiška istorijos mokslo šaka archeologija susiformavo tik XIX amžiuje. Nors archeologija yra labai glaudžiai susijusi su istorija, ne visose šalyse ji yra laikoma istorijos mokslo dalimi.

Archeologijos srityje dirba žmonės, vadinami archeologais. Šie žmonės yra baigę archeologijos mokslus tam tikroje mokslo įstaigoje, kurią pasirinko. Archeologu šiaip sau neįmanoma būti, neįmanoma tyrinėti neturint žinių, todėl norint tokiu būti reikia labai daug pasiruošimo, atsidavimo ir žinių.

Archeologijos tyrimų objektai visais amžiais skyrėsi – iki XX amžiaus Europoje vyravo objektų paieška, o nuo to paties amžiaus devinto dešimtmečio prasidėjo ištisinis teritorijų žvalgymas. Praėjo tikrai nemažai tyrimų ir atliktų ekspedicijų. Šiuo metu tyrimų objektą sudaro archeologiniai šaltiniai – t. y. pačių įvairiausių epochų daiktiniai paminklai, iš kurių yra patys svarbiausi archeologiniai paminklai.

Archeologija netiria visko viena pati, ši istorijos mokslo šaka dažnai į pagalbą pasitelkia ir kitus gamtos mokslus, tokius kaip geologija, antropologija, chemija, atominė fizika, osteologija ir kitus.