Vestuvinės fotografijos

Kaip ir fotografijos technologijos, vestuvių fotografavimas vystėsi ir augo nuo 1826 m., kai Joseph Nicephore Niepce „išrado“ fotomeno formą. Tiesą sakant pirmosios fotografijos išsaugotos praėjus 14 metų po to, karalienes Viktorijos ir princo Alberto vestuvių metu. Būtent 1840 m. ir buvo fotoaparato atgimimo metai. Tačiau, ankstyvosios fotografijos metais, dauguma kuklių, paprastų porų nesamdė vestuvių fotografo. Iki XIX a. pabaigos dauguma jauanvedžių nepozavo formalioms vestuvių nuotraukoms tuoktuvių metu. Populiariau buvo fotografuotis prieš ar po vestuvių, vilkint geriausiais savo rūbais. 1860 m. vis daugiau porų pradėjo fotografuotis savo didžiąją dieną, vilkint vestuviniais rūbais. Pradėti samdyti ir vestuvių fotografai, kurie atvykdavo į vestuvių vietą.

Dėl griozdiškos įrangos ir apšvietimo problemų, XIX a. pabaigoje vestuvių nuotraukos dažniausiai buvo fotografuojamos studijoje. Bėgant laikui technologijos patobulėjo, tačiau daugelis porų pozuodavo tik vienam vestuviniam portretui. Tik apie 1880 m. vestuvių albumai tapo įprastu dalyku ir vestuvių fotografai retkarčiais nufotografuodavo pačią šventę. Vis dažniau vestuvinės dovanos būdavo išdėliojamos ir taip pat įamžinamos.
XX a. pradžioje atsirado spalvotos nuotraukos, tačiau vis dar buvo nepatikimos ir brangios, todėl dauguma vestuvių fotografų pirmenybę teikdavo juodai baltoms nuotraukoms. Vestuvių fotosesijos sąvoka atsirado po antro pasaulinio karo. Nepaisant pradinių prastos kokybės nuotraukų, kurios pasitaikydavo dažnai, konkurencija studijų fotografus privertė dirbti vestuvių vietoje.

Iš pradžių profesionalūs studijų fotografai galėjo atsigabenti didžiulį kiekį griozdiškos įrangos, tačiau būtent tai ribojo jų galimybes įamžinti visą vestuvių šventę. 1970 m. požiūris į vestuvių šventės įamžinimą tapo vis labiau modernesnis. Būtent XX a. antroje pusėje vestuvių fotografai jaunųjų šventę pradėjo įamžinti taip, kaip mes įpratę matyti šiandien, tik su šiek tiek daugiau „dokumentinio“ stiliaus nuotraukų.