Antibiotikų istorija stebina ir šiandien

Antibiotikų išradimas buvo labai netikėtas, ir ganėtinai šviežias – šis atradimas įvyko tik 1928 metais, kai anglų mokslininkas ir biologas Aleksanderis Flemingas ilgą laiką atostogavo, o grįžęs į savo laboratoriją pastebėjo, kad jo tyrinėjamų stafilokokų bakterijų mėginuko lėkštelė užsikrėtė pelėsiu. Tačiau įdomiausia buvo tai, kad bakterijos būtent aplink šį pelėsinį grybą buvo nustojusios daugintis.

Pasirodo, grybas išskyrė medžiagą, vadinamą penicilinu, tačiau tuo metu ją buvo sunku išgryninti. Net iki 1940 metų mokslininkui taip ir nepavyko išgryninti šios medžiagos, todėl jis nustojo tęsti šiuos darbus. Galiausiai tai pavyko kitiems mokslininkams, o jau antrajame pasauliniame kare penicilinau buvo aprūpinami Didžiosios Britanijos ir JAV kariai, kuriems ši medžiaga padėdavo išsigydyti infekcijas, sukeltas atvirų žaizdų nesterilioje aplinkoje.

Šiandien antibiotikų apibrėžimas toks – tai mikroorganizmų arba antimikrobinės medžiagos, kurios trukdo mikrobų ląstelių formavimąsi, maitinimąsi, įvairias sintezes. Tačiau, daugumai žinoma, kad bakterijos išmoko mutuoti, perduoti vienos kitoms genetinę informaciją, kuri padeda išvengti antibiotikų poveikio bakterijai. Norint skirti gerus ir tinkamus antibiotikus pacientui, būtini mikrobiologiniai tyrimai, kurių dėka pirmiausiai nustatomas ligą sukėlęs mikrobas ir tada pritaikomi jį galintys įveikti antibiotikai. Mikrobiologiniai tyrimai yra įprastas gydymo aspektas norint išgydyti kiekvieną rimtesnę ligą – ŽIV, hepatitą, įvairius uždegimus.

Kadangi antibiotikai darosi vis atsparesni, ieškoma naujų būdų kaip kovoti su infekcijomis. Kaip pirmasis antibiotikas buvo paprastas pelėsinis grybas, taip išbandyta išgryninti ir kitus pelėsius, kurie tikrų kovai prieš bakterijas. Iki šiol dauguma jų jau įveikiami žmogui žalingų bakterijų, tačiau natūralių antibiotikų paieška tęsiasi ir įvairiose ekologinėse nišose – vandenynuose, dirvoje, vabzdžių skrandžiuose ieškoma mėginių, kurių išskirtas DNR padėtų kovai su ligomis.