JAV ir Europos ekonomika XX amžiuje: kas diktavo taisykles?

JAV ir Europos ekonomika daro didžiulę įtaką pasaulio ekonomikai, nuolat laviruojama ties bendradarbiavimo ir konkurencijos riba – būtent toks tarpusavio santykių modelis ir yra vienas efektyviausių. Tiesa, Europos Sąjunga, galutinai įkurta tik XX a. antrojoje pusėje ir lenktyniauti su JAV pradėjo ne iškart, kai Amerikos žemyno šalis jau buvo įsibėgėjusi ir įsukusi ekonomikos variklį, jai reikėjo sustyguoti bendrą, vienodoms sąlygoms paklūstančią rinką, kurią sulipdyti iš daugelio, skirtingų tradicijų, pažiūrų ir ekonominio lygio šalių nebuvo itin paprasta.

XX amžiaus pr. JAV, dar neturėdama stiprios kariuomenės, jau buvo užsitikrinusi stiprios ir galingos valstybės statusą. Tai buvo pagrįsta finansine jėga, tačiau ją apibrėžti gana sunku. Mat, kaip apsispręsti, pagal kurią sritį vertinti šio sektoriaus gyvybingumą. Galią gali apibūdinti privatūs pinigų srautai, valdomi bankų ir privačių investuotojų arba viešųjų resursų, valdomų vyriausybės. Be to, ar finansine jėga galima vadinti atvejį, kai privatus kapitalas nėra „įdarbinamas“ valdžios politikoje. Tačiau šiuo atveju JAV ekonomika ir skiriasi nuo Europos: užjūrio valstybėje labiausiai vertinamas individualumas, nėra daug lėšų skiriama socialiniai apsaugai, be to, tai vienintelė didžioji pasaulio šalis, kurioje nėra fiksuoto skaičiau privalomų reglamentuotų darbuotojo atostogų per metus.

Prieš įsibėgėjant bendrajai Europos Sąjungos politikai, JAV palaikė santykius su atskiromis jos valstybėmis. Pvz., šalį siejo glaudūs ryšiai su Jungtine Karalyste, pasireiškę gana aktyvia konkurencija iki XX a. vidurio. Vėliau JK patyrė nemažai sukrėtimų, kaip devalvacija, Sueco krizė, ir kova, palaikant svarą kaip valiutą. Štai su Vokietija santykiai buvo sudėtingesni. Dėl Pasaulinių karų, šalis buvo suvokiama kaip priešas. Kita vertus, šalies „pakilimas iš pelenų“ po Antrojo Pasaulinio karo davė aiškų ženklą, kad Vokietija gali būti itin stipri sąjungininkė pasaulinėje ekonomikoje ir NATO narė. Tačiau didžioji Europos valstybė nebuvo lengvai sukalbama – išsakė griežtą politiką ir nebuvo linkusi jos keisti. Taigi JAV nuo pat įsigalėjimo suprato, kad santykiai su Europa nepamainomai svarbūs, tačiau juos palaikyti trukdė užsienio politikos skirtumai.