Lietuva po antrojo pasaulinio karo

Lietuva 1939 10 10 pasirašė savitarpio pagalbos sutartį su Sovietų Sąjunga ir atgavo Vilnių, neišvengiamai praradusią neutralios valstybės statusą (neutralumas paskelbtas 1939 m. rugsėjo 1 d.) ir buvo įtraukta į Antrojo pasaulinio karo cikloną. 1939-45 metų Antrasis pasaulinis karas ir pokaris žmonijai kainavo 35 milijonus gyvybių. Tai yra pasibaisėtinas skaičius. Bet jis pasidaro mums dar baisesnis ir skaudesnis, kai dabar vis daugiau aiškėja, kad dviejų sovietinių okupacijų metais KGB “genocidu buvo sunaikinta apie pusė milijono, tai yra 473,175 Lietuvos gyventojų. Tas sudaro apie septyniasdešimtąją dalį visų pasaulyje karo metu žuvusiųjų ir 15,136% visų Lietuvos gyventojų. Prie to dar pridėjus 210.000 nacių okupacijos aukų, t. y. 6,81% visų Lietuvos gyventojų, Lietuvai atitenka penkiasdešimt ketvirtoji dalis visų karo aukų. Tie visi 683.175 žuvusiųjų sudaro 22,17% visų Lietuvos gyventojų.

Iš pradžių situacija Lietuvoje buvo gana rami, nepaisant vidinės įtampos

Iš pradžių situacija Lietuvoje buvo gana rami, nepaisant vidinės įtampos (didelė visuomenės dalis savitarpio pagalbos sutarčių pasirašymą vertino kaip grėsmę) ir sunkios ekonominės padėties, šalis veikė gerai. Tačiau XIX amžiaus pabaigoje 1939 m. Sovietų Sąjunga įsiveržė į Suomiją, o kitą pavasarį Vokietija okupavo Norvegiją ir Daniją. Akivaizdu, kad didžiųjų šalių apetitas dar nėra prisotintas – žmonės pradeda nerimauti, ar Lietuva netaps kitu „grobiu“. Sovietų Sąjunga netrukus pradėjo daryti spaudimą Lietuvai. Gegužės 25 d. SSRS užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas Maskvoje įteikė Lietuvos pasiuntiniui Ladui Natkevičiui notą, kurioje buvo reiškiamas nepasitenkinimas dėl šalyje esą grobiamų ir kankinamų raudonarmiečių. Tai buvo melas. Lietuvoje dislokuoti Raudonosios armijos kariai dažnai tiesiog dezertyravo. Sovietų Sąjunga ėmė tokius atvejus naudoti politiniais tikslais. Netrukus SSRS ėmė kaltinti Lietuvą, nesilaikant savitarpio pagalbos sutarties. Galiausiai 1940 m., birželio 14 d., Lietuvai įteiktas ultimatumas, pagal kurį, siekiant sustiprinti „draugiškus“ santykius tarp valstybių, į šalį turėjo būti įvesta dar daugiau Raudonosios armijos karių.

Karo eigoje keitėsi Lietuvos teritorija, tad keitėsi ir gyventojų skaičius. Vienas nekaimyniškas kaimynas, Vokietija 1939.III.23 dieną okupavo Klaipėdos uostą ir kraštą. Kitas nekaimyniškas kaimynas, Sovietų Sąjunga, 1939.X.10, grąžino Vilnių ir ketvirtadalį Vilniaus krašto, bet įvedė į Lietuvą karines įgulas. Vėliau, 1940.VI.15 d., remdamiesi 1939 m. rugpjūčio 23 dienos Sovietų Sąjungos-Vokietijos sutartimi ir pirmuoju slaptuoju protokolu ir 1939 rugsėjo 28 dienos antruoju slaptuoju protokolu okupavo visą Lietuvą, 1940 birželio 15 d. Tikrumoje gi, antruoju protokolu Suvalkijos dalį Vokietija buvo pasilaikiusi sau. Tuo tarpu Stalino įsakymu ir tą „vokiškąją” dalį Raudonoji armija buvo okupavusi. Tokia Sovietų Sąjungos konfrontacija galėjo išsivystyti į konfliktą su Vokietija. Bet abiems imperialistams pavyko niekingu pirkimo pardavimo, labai nedoru veiksmu, tą konfliktą likviduoti. Trečiuoju slaptu protokolu, 1941.I.20 d., Sovietų Sąjunga sutiko sumokėti Vokietijai 7.500.000 aukso dolerių kaip kompensaciją už tą Lietuvai priklausančios Suvalkijos dalį. Tikėkimės, kad šio begėdiško ir abi valstybes žeminančio biznio, istorija nepamirš kaip politinės gėdos būdingą pavyzdį.

Po ilgų diskusijų Lietuva sutiko su ultimatumu

1940 m. birželio 15 d. sovietų kariuomenė įžengė į Lietuvą. Sovietams okupavus Lietuvą, jie uždraudė Lietuvos politines partijas, uždarė šaulių organizaciją, reformavo kariuomenę. Jis taip pat pradėjo areštuoti tuos, kuriems nepatiko naujasis režimas. 1940 metų rugpjūčio 3 dieną Lietuvą formaliai „priėmė“ Sovietų Sąjunga. Okupacija iš pradžių sukrėtė Lietuvos visuomenę, tačiau netrukus pradėjo kurtis antisovietinės pogrindžio organizacijos. Sovietų Sąjunga, siekdama palaikyti tautinę taiką ir įvesti naują tvarką, pradėjo organizuoti trėmimus, šiuo laikotarpiu visi antisovietiniai „elementai“ turėjo būti ištremti į Sovietų Sąjungos gilumą. Į šią sąvoką įeina ir įsipareigojimų nevykdantys ūkininkai, ir politikai, gydytojai, valdininkai, žinomi visuomenės veikėjai. Deportacija įvyko 1940 m. Per juos buvo ištremta apie 30 000 žmonių. Lietuvos gyventojų.