makiazo paslaptys

Panagrinėjus makiažo tendencijas XX amžiuje, dar kartą galima įsitikinti, jog mada yra ypač laikinas dalykas. Šiuo laikotarpiu kiekvieną dešimtmetį buvo stengiamasi kurti vis kitokį moters įvaizdį, todėl nuo to priklausydavo ir naudojamo makiažo kiekis ir rūšys.
Pradėti dažytis moterims buvo sudėtinga užduotis – iki XX amžiaus pradžios vis dar buvo manoma, jog moteris turėtų būti gležna ir trapi būtybė. Tokį įvaizdį padėdavo sukurti balta veido oda, o į makiažą buvo žiūrima kaip į visiškai nereikalingą ir netgi nepriimtiną dalyką.
Vis dėl to, nors moterims ir norėjosi likti trapiomis gėlelėmis, metams bėgant prireikė tam tikrų priemonių, kurios galėtų paslėpti laiko padarinius – pirmieji atsidarę grožio salonai klientes įleisdavo net pro specialias slaptas duris. Slaptų klienčių atsirasdavo vis daugiau, todėl galiausiai makiažas tapo populiarus ir vis labiau pastebimas moterų veiduose. Atsirado veido pudra, lūpų dažnai, įvairūs valomieji ir maitinamieji kremai, ryškėjo skruostai ir siaurėjo antakiai – prasidėjo tikra makiažo revoliucija.
Vienas gaminys keitė kitą, kol galiausiai prasidėjo penktasis dešimtmetis ir buvo nuspręsta, jog dažytis vis dėl to yra labai lengvabūdiškas sprendimas. Tokia ramybė truko iki tol, kol praėjus dar dešimtmečiui nebuvo pradėti rodyti spalvoti filmai – moterys norėjo būti panašios į ekranuose rodomas žvaigždes, todėl rinkoje atsirado odos nelygumus maskuojantis makiažo pagrindas ir skirtingų atspalvių akių šešėliai.
Septintajame dešimtmetyje natūralus įvaizdis ir vėl tapo populiarus, todėl daugelis makiažo priemonių ir vėl buvo nustumtos į šoną – tuo metu moterys naudojo tik skystus akių šešėlius ir makiažo pagrindą. Aštuntasis dešimtmetis sugrąžino makiažo populiarumą visiems laikams – jis buvo pradėtas derinti prie ryškių drabužių, pradėta kalbėta apie įvairių priemonių naudą ir būtinybę prižiūrėti savo odą. Nuo to laiko niekas nebekalbėjo, jog dažytis yra neskoninga ar negražu, tai tapo tarsi savaime suprantamu ritualu, kurį ir mes atliekame kiekvieną rytą.