Politinės partijos — svarbiausias šiuolaikinės valstybės politikos instrumentas

Pirmosios šiuolaikinės politinės partijos pradėjo formuotis dar XVII a. Anglijoje tai buvo Torių ir Vigių partijos, kurių pagrindu XIX a. viduryje susikūrė konservatorių ir liberalų partijos. Jungtinėse Amerikos Valstijose XIX a. pirmojoje pusėje – demokratų ir respublikonų partijos. Iki to laiko šiuolaikinio tipo partijų nebuvo, nes jos buvo suprantamos kaip elito klubai. Tik XIX a. Vakarų Europoje su rinkimų teisės įsigalėjimu bei atstovaujamųjų institucijų formavimusi ir plėtra partijos tapo politinio atstovavimo įrankiu.

Šiuolaikinės partijos atlieka labai svarbų tarpininko vaidmenį tarp visuomenės ir valstybės. Be jų yra neįmanomas šiuolaikinės politikos funkcionavimas bei atstovaujamosios demokratijos įgyvendinimas. Pats terminas „partija“ yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio „pars“, reiškiančio „dalis“. Paprastai tariant, partija yra aktyviausių visuomenės narių politinė organizacija, kuri atstovauja dalies visuomenės socialinius, tautinius ir politinius interesus.

Vakarų Europos partijų ideologijos susiformavo remiantis tokių socialinių takoskyrų pagrindu:

• darbo – kapitalo takoskyros pagrindu susiformavo socialistų ir liberalų partijos;
• bažnyčios – valstybės takoskyros pagrindu susiformavo krikščionių demokratų partijos;
• miesto – kaimo takoskyros pagrindu susiformavo valstiečių partijos;
• centro – periferijos takoskyros pagrindu susiformavo regioninės ir etninės partijos.

Beveik visos šiuolaikinės politinės partijos siekia pritraukti ne tik kuo daugiau rinkėjų, bet rinkimų kampanijos metu stengiasi „atimti“ ir kitų partijų elektoratą, plėsdamos savo rinkimų programas, tobulindamos rinkimų kampanijas.

Taigi, apibendrinant galima teigti, kad politinės partijos yra šiuolaikinės, moderniosios visuomenės mechanizmas, be jų neegzistuotų šiuolaikinė politika, atstovaujamoji demokratija.