Žydai

Žydai, priešingai nei tuo pačiu metu gyvavusios kitos tautos, neturėjo didelės galios ir nevaldė ištisos imperijos. Juos išgarsino tikėjimas. Skirtingai nuo kitų to meto tautų, žydai buvo monoteistai — tikėjo tik į vieną dievą. Žydai parašė Bibliją, kuri iki šiol yra laikoma tikėjimo knygų knyga.

Žydų religija, arba judaizmas, formavosi šimtmečiais. Judaizmo pradžia laikomas laikomas įvykis, kai Viešpats liepė palikti Abraomui savo žemę ir gimtuosius namus ir iškeliauti į svetimą šalį. Abraomas ir jo palikuonys tikėjo Dievą ir išskyrė jį iš daugybės kitų. Žydų Dievas buvo vienintelis ir visagalis. Pasak Biblijos, Viešpats visuomet globojo žydus, išklausydavo jų skundų ir patardavo jiems. Dievas įpareigojo Mozę išvesti tautiečius iš Egipto nelaisvės. Būtent Mozei jis ir pasakė savo vardą – Jahvė.

Kaip liudija Biblija, ant Sinajaus kalno, Viešpats sudarė sutartį su pabėgusiais iš Egipto žydais. Jie įsipareigojo pripažinti Jahvę vieninteliu Dievu ir laikytis jo įsakymų. Nuo tada Viešpats paskelbė izraelitus savo tauta, pažadėjo ją saugoti ir globoti. Dešimt Dievo įsakymų, kuriuos, pasak Biblijos, Dievas perdavė Mozei ant Sinajaus kalno, užrašyti ant dviejų akmeninių plokščių, yra laikomi judaizmo pagrindu.

Žydai surašė garsiąją tikėjimo knygą — Bibliją. Pastaroji sudaryta iš 66 knygų rinkinio. Bibliją sudaro dvi svarbiausios dalys: Senasis Testamentas ir Naujasis Testamentas. Jose aprašomi įvykiai nuo pasaulio sukūrimo iki Kristaus gimimo. Šias knygas žydai laiko šventomis. Įdomu tai, kad Judėjai Naujojo Testamento nepripažįsta. Jis yra krikščionių šventoji knyga, kurioje rašoma apie krikščionybės atsiradimą ir paplitimą.

Biblijos, kitaip dar vadinamos Šventuoju Raštu. Mokslininkų ir tyrėjų nuomone, jo reikšmė yra įvairiapusė. Pirmiausia — tai religinė knyga, bet kartų ji yra ir pasaulinės literatūros kūrinys. Knygų knyga taip pat yra svarbus žmonijos pažinimo šaltinis.