hibridiniai dviračiai

Praėjo jau nemažai laiko nuo tada, kai Europoje atsirado pirmieji dviračiai. Tai įvyko 19 amžiuje ir nuo to laiko žmonės stengėsi sukurti tiek specializuotus modelius, kurie būtų naudojami tik tam tikrose situacijose (pvz.: lenktynėse, važinėjimui keliu, ilgoms kelionėms, krovinių gabenimui, kelionėms bekelėmis), tiek modelius, kurie galėtų būti naudojami bet kurioje situacijoje. Pastarieji dar vadinami hibridiniais dviračiais.

Šių dviračių dizainas pirmiausia buvo naudojamas plento dviračiams. Hibridiniai dviračiai turi svarbiausią bruožą – universalumą, kuris yra matomas jų konstrukcijoje. Šis dviračių tipas vengia funkcijų, kurie priartintų juos prie kalnų, lenktynių, BMX ar kitų dviračių tipų, kurie reikalauja specifinio dizaino.

Svarbiausias privalumas, kurį turi hibridiniai dviračiai yra – komfortas. Tai pasiekiama paimant visas geriausias savybės iš kitų dviračių ir sujungiant jas į vieną. Dažniausiai tai būną šios: lengvas rėmas, ploni ratai, tiesūs ragai, laikiklis vandens buteliui ir pan.

Štai kelios populiarios hibridinių dviračių subkategorijos: 1) treko dviračiai (mažoji kalnų dviračių versija, kurioje yra žibintai, patogesnės sėdynės ir purvasaugiai); 2) BMX-dviračių kroso (nuleistas šiek tiek žemyn, kad būtų galima dalyvauti tiek asfaltuoto, tiek nelygaus paviršiaus lenktynėse. Turi sustiprintus stabdžius, bet lengvesnes padangas); 3) Dviratis komfortui (paprasčiausias hibridinis dviratis, kuris yra skirtas trumpoms distancijoms, tokioms kaip apsipirkimas. Beveik neturi jokių sudėtingesnių įrenginių).

Apibendrinant galima teigti, kad lyginant su 19 amžiumi hibridiniai dviračiai tapo žymiai labiau tenkinantys poreikius ir tai veikiausiai dar nėra pabaiga.