1983-5236_13947_1

Nors senovės laikotarpis istorijoje jau seniai praėjęs, kai kurios tradicijos ir papročiai įsišaknijo taip giliai, kad yra tęsiami ir mūsų dienomis. Pirmą kartą surengtos daugiau nei prieš 3000 metų Graikijoje vis dar išlieka vienu svarbiausių sporto renginių pasaulyje ir suburia sportininkus iš atokiausių kampelių. Tradicija rengti žaidynes kas ketverius metus taip pat ne naujiena, toks žaidynių tvarkaraštis – senųjų protėvių palikimas. Tačiau kai kurie Olimpinių žaidynių ypatumai „prigijo“ palyginti neseniai, tad kaip ši pasaulinė sporto šventė evoliucionavo?

Visų pirma, sportininkų apdovanojimo ceremonija yra gana įprasta: pirmoji vieta apdovanojama aukso medaliu, antroji – sidabro ir trečioji – bronzos. Tačiau atgaivinus moderniąsias žaidynes 1896 m. pirmosios vietos nugalėtojai buvo apdovanoti sidabru ir alyvuogių šakelėmis, antrosios – bronza, o trečioji vieta buvo palikta be apdovanojimo. Po ketverių metų vykusiose žaidynėse laimėtojai buvo apdovanoti paveikslais – tuo metu tai buvo suprantama kaip vertingesnis atlygis nei auksas. Tačiau tokia apdovanojimų praktika tęsėsi neilgai – jau nuo 1904 m. pristatyta įprasta nugalėtojų pagerbimo ceremonija.

Tradicinis ir daugeliui pažįstamas Olimpinių žaidynių logotipas – penki žiedai – yra ne tik reklaminis sprendimas, tačiau turi ir simbolinę reikšmę. Mat, žiedai reiškia penkis žemynus: Afriką, Aziją, Europą ir Ameriką ir išreiškia žaidynių tikslą – skirtingų pasaulio regionų draugystę, tarpininkavimą ir gerus santykius. Spalvos: mėlyna, juoda, žalia, geltona ir raudona, taip pat parinktos neatsitiktinai, tai – bent viena iš kiekvienos pasaulio šalies vėliavas sudarančių spalvų. Šis simbolis buvo pristatytas 1914 m. kartu su vėliava – olimpiniai žiedai baltame fone.

Ne mažiau simboliška ir olimpinė ugnis – tai tyrumas ir tobulybės siekimas. Ji buvo kūrenama nuo pirmųjų žaidynių Olimpijoje, kur įžiebta pasitelkiant saulės spindulius buvo deginama per visas žaidynes. Į šiuolaikines žaidynes ugnis sugrįžo 1928 m. Amsterdame. Po beveik dešimtmečio buvo pasiūlyta fakelo idėja, kuris yra jungiamoji grandis tarp tradicinių žaidynių ir dabartinių laikų. Prieš Olimpiadą fakelas yra uždegamas nuo aukuro Olimpijoje, kurį užkuria tradiciniais apdarais apsirengusi moteris naudodama veidrodį ir saulės spindulius. Tuomet ugnis perduodama fakelu ir bėgikai pasikeisdami atgabena jį į Olimpinių žaidynių vietą. Taigi ši sporto šventė – gyvas, besikeičiantis tradicijų tęsinys.