krikscionybe

Krikščionybės religija atsirado I a. Palestinoje, tuometinėje Romos imperijoje. Pirmiausia krikščionybė paplito tarp žydų, gyvenusių rytinėje imperijos dalyje. Laikui bėgant krikščionių daugėjo: jų bendruomenės steigėsi vis tolimesnėse provincijose, o tikinčiųjų gretas papildydavo kitų tautybių žmonės. Jėzaus mokymo pasekėjai pabrėždavo žmonių lygybę prieš Dievą, artimo meilę, gailestingumą, todėl pirmiausia į krikščionių bendruomenes įsitraukdavo žmonės iš vargingiausių sluoksnių. Turtingieji krikščionybės nepripažino ir toliau garbino senuosius dievus.

Dėl kilmingųjų neigiamo požiūrio į naują religiją, krikščionys buvo persekiojami ar net žudomi. Ankstyvosios krikščionybės laikais tikintieji rinkdavosi nuošaliose vietose. Romoje jų susirinkimo vieta dažniausiai buvo požeminės kapinės — katakombos. Čia krikščionys giedodavo giesmes, klausydavosi pamokslų, kartu vakarieniaudavo. Palaipsniui, vis daugiau žmonių tapdavo krikščionimis, todėl imperatoriai ėmė jų baimintis. Kai 64 m. gaisras nusiaubė Romą, imperatorius Neronas kaltais apšaukė krikščionis ir pradėjo viešai juos persekioti, žudyti ar kitaip susidoroti. Tačiau, persekiojimai nesustabdė krikščionybės plitimo. Daugelis romėnų žavėjosi kankiniais ir jų ištikimybe savo tikėjimui. Jiems tai buvo įrodymas, kad krikščionių Dievas yra tikras.

III a. pradžioje visuotinis krikščionių persekiojimas baigėsi. Imperatorius Konstantinas išleido įsakymą, draudžiantį riboti krikščionių laisvę. Imperatorius globojo krikščionių bažnyčią: suteikė jai daugiau teisių, gausiai apdovanojo, o dvasininkus atleido nuo mokesčių. Krikščionybė tapo vyraujančia religija. 392 m. imperatorius Teodosijus ją paskelbė valstybine religija.

Šiuo metu krikščionybė išlieka dominuojančia pasaulio religija, daugiau nei 33 procentai žemės gyventojų išpažįsta krikščionybę ir laikosi šios religijos tradicijų.