Senųjų Lietuvos gyventojų tikėjimo atspindys mene

Senasis lietuvių tikėjimas pilnas paslapčių ir netikėtų atradimų. Apie senųjų Lietuvos gyventojų dvasinį pasaulį dažniausiai sprendžiama iš meno dirbinių. Pasirodo, Lietuvoje seniausieji radiniai yra net iš neolito laikų.

Archeologiniai kasinėjimai atskleidė, kad tuometiniai mūsų protėviai garbino žvėris. Žmonės manė, jog žvėrys, kaip ir jie, turi savo dievą. To meto gyventojai labiausiai gerbdavo stambiausius žvėris, kuriuos ir trokšdavo sumedžioti. Vyriausiuoju dievu mūsų protėviai laikė Briedžių briedę. Manyta, kad ji giminiuojasi su žmonių viešpačiu, todėl žmonės laikė save tokio žvėries palikuoniais. Apie tai byloja briedžių atvaizdų radiniai, papuošalai, piešiniai. Daugiausiai rastų meno dirbinių padaryti iš kaulo, rago ir gintaro.

Daug dėmesio buvo skiriama ir apeigų lazdoms su briedės galva. Manyta, kad žyniai su šiomis lazdomis, simbolizuojančiomis žvėrių viešpatį, prieš medžioklę atlikinėjo kažkokias apeigas, kurios turėdavo atnešti sėkmę medžiotojams.

Laikui bėgant tikėjimas tam tikrais dievais keitėsi. Gyvūnus pakeitė žmogiškos būtybės. Baltijos pakrantėje, Šventojoje, archeologai rado medinį stulpą su žmogaus veidu. Šis stulpas, anot mokslininkų, buvo naudojamas religinėse apeigose IV tūkstantmetyje pr. Kr. Kaip teigia archeologai, jis pakeitė Briedžių briedę, nes medžiotojai ir žvejai vėliau žvėrių viešpačiu ėmė laikyti žmogų.

Senieji Lietuvos gyventojai nešiojo papuošalus, nes manydavo, jog jie suteikia žvėrių galios ir apsaugo žmones nuo blogio. Papuošalai, įvairūs amuletai, pakabučiai, buvo gaminami iš gyvūnų dantų, nagų, odos ir kaulų. Papuošalus žmogus nusinešdavo ir į dvasių pasaulį, mat, po mirties laidojimo apeigų metu, žmogus būdavo laidojamas su visais papuošalais. Tai darydavo todėl, kad pomirtiniame pasaulyje mirusysis galėtų apsisaugoti nuo piktųjų dvasių ir galėtų mėgautis amžinu gyvenimu.