Meksika

Kai svajoju apie savo žiemos atostogas, visuomet prisimenu šalis, kuriose šilumos temperatūra būna nukritusi iki +20 – +25 laipsnių celsijaus. Žiemos metu, kai Lietuvoje iki vasaros, rodos, liko laukti dar visą amžinybę, didžiausias mano troškimas yra bent savaitei ar kelioms patekti ten, kur šilta.
Pietų Europą ir artimuosius rytus išmaišiau skersai ir išilgai ir net ne po vieną kartą, tad mano akys šiuo metu krypsta kažkur toliau. Meksika. Štai kur nukrypo visos mano mintys po keletų pokalbių su įvairių turizmo agentūrų darbuotojais.
Meksika, Meksika ir dar kartą Meksika. Ši šalis užvaldė mano protą. Prisimenu geriausius Bunuelio filmus ir kitą kino klasiką, nusipirkau Elenos Poniatovksos knygą (kas, kad ji turi lenkišką pavardę, o yra gimusi Paryžiuje), susiruošiau aplankyti visus meksikietiškus Vilniaus restoranus ir netgi nusipirkau butelį tekilos. Na taip, nusipirkęs butelį tekilos, giliai į Meksiką nenukeliausi, tačiau kai jau imuosi kažką planuoti, tai tiesiog sulendu į tai iki pat ausų.

Pirmasis planavimo etapas jau baigtas – užsidegimo mechanizmas užsuktas kaip reikiant. Dabar reikia pagalvoti apie tai, kur nuvyksiu toje spalvotoje šalyje.

Pagalvojau, kad išsirinksiu keletą pirmojo lygio svajonių, o tuomet jau kaip Dievas duos (taip, apie Dievą prisiminiau ne be reikalo – juk Meksika labiausiai tikinti valstybė pasaulyje. Pagalvosiu ir apie bažnyčias).

Pagrindinis mano užsibrėžtas tikslas yra išmokti nardyti ir tai įgyvendinsiu pačioje nuostabiausioje pasaulio vietoje – povandeninių statulų muziejuje po vandeniu, Moterų saloje.

Puiku. Svarbiausia yra užmesti meškerę, o žuvį (ką čia žuvį – skaniausius pasaulyje tacos ir buritas) valgysiu žiemą. Meksikoje.