Iš kur ant mūsų stalo atsirado obuolių sūris

Obuolių sūris tikrai pažįstamas kiekvienam iš mūsų. Net jei šiandien jo paskanaujame vis rečiau, nes parduotuvėse saldumynų įvairovė išties didelė, dažnas tikriausiai prisimena obuolių sūrio skonį iš vaikystės. Vis dėlto obuolių sūrio istorija nėra taip plačiai žinoma ir skubame ją papasakoti tiems, kurie jos dar negirdėjo.

Jei apie obuolių sūrį girdite pirmą kartą, su malonumu pasakojame apie šio deserto gamybą, skonį ir išvaizdą. Iš obuolių gaminamas obuolių sūris paprastai yra tradicinio lietuviško sūrio formos, kadangi jis lygiai kaip ir varškės sūris yra sudedamas į drobinį maišelį ir paslegiamas. Sūris paprastai gaminamas iš vėlyvųjų obuolių. Sūrio gamybos eiga: supjaustyti obuoliai užpilami cukrumi ir keletą valandų verdami, išvirusi masė supilama į maišelį, apdžiovinama ant radiatoriaus ar krosnies, tuomet sūris slegiamas ir vėl džiovinamas. Galutinis produktas, ant stalo dedamas po mėnesio, yra gana tamsus, kietas, aromatingas. Kadangi į sūrio sudėtį įeina nemažai cukraus, šis gaminys yra pakankamai saldus. Žinoma, konkretus sūrio skonis priklausys nuo recepto, nes kartais receptuose nurodoma skaninti desertą cinamonu, gvazdikėliais ar įvairiais kitais prieskoniais.

Obuolių sūris tiek Lietuvoje, tiek kaimyninėje Lenkijoje laikomas unikaliu kulinariniu paveldu. Obuolių sūrio istorija siekia viduramžius. Viduramžiais tokio tipo kieti saldumynai buvo vadinami vienu bendru žodžių – konfektais. Įdomu tai, jog šis desertas į mūsų kasdienį valgiaraštį atkeliavo ne iš valstiečių, o iš didikų meniu. Cukraus ir medaus nestokoję didikai galėjo sau leisti šį tuomet gana prabangų skanėstą. Iš dalies keista, kodėl visą laiką bitininkystę vystę lietuviai valstiečiai negamino šio patiekalo. Turbūt galimos dvi pagrindinės interpretacijos. Pirma skambėtų taip: net turėdami daug medaus valstiečiai jį parduodavo, kad galėtų įsigyti būtiniausių daiktų, todėl medaus patys vartojo nedaug, o cukrus buvo pernelyg brangus. Cukriniai runkeliai tuo laiku dar nebuvo auginami cukraus gavybai. Antra interpretacija liečia faktą, jog tokio recepto patys valstiečiai tiesiog nežinojo, todėl jis paprastų žmonių tarpe prigijo sunkiai ir prigijo gana vėlai.

Jei kalbėsime apie rašytinius šaltinius, kuriuose minimas obuolių sūris, privalu paminėti Radvilų virėjo užrašus, siekiančius dar XVII amžių. Čia užrašytas erškėtinių šeimai priklausančių cidonijų vaisių sūrio receptas ir paminima, kad tokį patį sūrį galima pasigaminti iš obuolių. Istorikai tikina, kad tuo laiku ant didikų stalo atsidurdavo net įmantrios tokio sūrio ar kitų panašių desertų skulptūros. Juk tokia lipni ir gana kieta masė puikiai tinka suformuoti desertą kokia nors neįprasta forma. Obuolių sūrio receptas aptinkamas XIX amžiaus pabaigoje pasirodžiusioje L. Didžiulienės-Žmonos receptų leidinyje. 1900 metais išleistame lenkiškame leidinyje rašoma apie obuolių sūrį, kuris gaminamas iš kriaušių ir obuolių. Šiame recepte rekomenduojama naudoti dylio berės kriaušes, geležinių ir linėjaus pepinų veislės obuolius arba rojaus obuoliukus. Obuolių sūrio receptas aptinkamas ir 1907 metais pasirodžiusioje receptų knygoje „Lietuvos virėja“.

Šiandien galime pasigirti pačiais įvairiausiais obuolių sūrio receptais ir net kiekviena šeimininkė turi savą receptą, kurio paslaptis galbūt perduos ateities kartoms.