TOP 5 aktoriai, kurie geriausiai suvaidino „blogiukus“ (ir kodėl mums tai patinka)

„Blogiukas“ kine nėra tik žmogus, kuris daro blogus darbus. Geriausiuose filmuose jis yra jėga, kuri priverčia veikėją apsispręsti, atskleidžia jo ribas ir sukuria įtampą, dėl kurios žiūrovas nepajėgia nusukti akių. Todėl nenuostabu, kad kriminaliniai filmai ir trileriai dažnai prisimenami ne tik dėl siužeto, bet ir dėl vieno personažo, kuris „uždega“ visą istoriją.

Mums tai patinka ne todėl, kad pritariame blogiui. Patinka todėl, kad kinas suteikia saugią erdvę stebėti pavojų, suprasti tamsiąsias žmogaus puses ir išgyventi emocijas be realios kainos. O kai aktorius sukuria įtikinamą „blogiuką“, jis padaro daugiau nei suvaidina: jis priverčia mus patikėti.

Kodėl mums patinka stebėti „blogiukus“

Prieš pereinant prie penketuko, verta aiškiai įvardyti, kas veikia žiūrovo galvoje. Geras „blogiukas“ dažniausiai sukuria tris dalykus: baimę, smalsumą ir keistą pagarbą.

Dažniausios priežastys, kodėl tai „veža“, yra šios:

• mes gauname aiškų konfliktą (kas yra grėsmė ir ką reikia įveikti);
• matome draudžiamą elgesį be pasekmių sau;
• žiūrime į žmogų, kuris nepaiso taisyklių, todėl jis atrodo pavojingai laisvas;
• susiduriame su savo „šešėliu“: mintimis ir impulsais, kuriuos realiame gyvenime valdome.

Po šių punktų svarbu pasakyti vieną dalyką: geriausi „blogiukai“ nėra vien triukšmas ar žiaurumas. Jie turi logiką, manierą, pasaulėvaizdį. Ir aktorius tą pasaulėvaizdį „įkūnija“ taip, kad mes pradedame jausti įtampą net tada, kai jis tyli.

Kaip atrinkau šį penketuką

Šiame sąraše renkuosi aktorius, kurių sukurti neigiami personažai:

• tapo stipria filmo ašimi (be jų filmas būtų silpnesnis);
• veikia ne tik per veiksmą, bet ir per psichologiją;
• dažnai minimi kaip etaloniniai pavyzdžiai, kai kalbame apie kriminalinius filmus ir trilerius.

Dabar – pats sąrašas.

1) Anthony Hopkins – Hannibalas Lekteris („Avinėlių tylėjimas“)

Hopkinso sukurtas Lekteris yra puikus pavyzdys, kaip „blogiukas“ gali gąsdinti vien buvimu. Jis nėra nuolat judantis, rėkiantis ar besitaškantis krauju. Jis ramus, mandagus, protingas. Ir būtent tai kelia šiurpą: žiūrovas jaučia, kad už civilizuoto paviršiaus slypi kažkas plėšraus.

Kodėl tai veikia? Nes Hopkinsas sukuria paradoksą: personažas atrodo racionalus ir net patrauklus pokalbiu, bet tuo pačiu kelia grėsmę. Trileriuose tokia įtampa yra aukščiausios prabos valiuta.

2) Javier Bardem – Antonas Čigūras („Šioje šalyje nėra vietos senukams“)

Bardemo personažas baugina tuo, kad jis tarsi neturi žmogiško „stabdžio“. Čigūras veikia kaip likimo mechanizmas: šaltas, nuoseklus, be emocinių paaiškinimų. Žiūrėdamas jauti ne pyktį, o nerimą, nes nežinai, ar su juo galima derėtis. Dažniausiai – ne.

Tai vienas geriausių pavyzdžių, kodėl trileriai taip veikia: grėsmė čia nėra triukšminga, ji yra neišvengiama. Bardemas tą neišvengiamumą suvaidina taip tiksliai, kad personažas atrodo kaip vaikščiojanti taisyklė, o ne tiesiog nusikaltėlis.

3) Heath Ledger – Džokeris („Tamsos riteris“)

Ledgerio Džokeris yra ne tik „blogiukas“, bet ir idėja: chaosas kaip filosofija. Jis nėra paprastas priešas, kuris nori pinigų ar keršto. Jis nori sugriauti tvarką, parodyti, kad žmonės, patekę į spaudimą, palūžta.

Kodėl mums tai taip patinka (ir baisu)? Nes tai intelektualus pavojus. Kriminaliniuose filmuose dažnai matome nusikaltimą, bet čia matome principą, kuris užkrėčia. Ledgeris sukuria personažą, kuris vienu metu ir juokingas, ir grėsmingas, ir nenuspėjamas. Toks mišinys ekrane veikia kaip magnetas.

4) Gary Oldman – Normanas Stansfildas („Leonas“)

Oldmanas moka sukurti personažą, kuris vienu metu atrodo ir realistiškas, ir kone groteskiškas, bet niekada neatrodo netikras. Stansfildas yra pareigūnas, kuris turėtų įkūnyti tvarką, tačiau tampa jos iškrypimu. Ir būtent tai daro jį tokiu pavojingu: jis turi galios, bet neturi moralės.

Kriminaliniuose filmuose tai vienas stipriausių siaubo tipų – kai grėsmė slepiasi ten, kur turėtų būti apsauga. Oldmanas šitą dviprasmybę sužaidžia meistriškai: jo personažas sprogsta staiga, o iki tol atrodo pavojingai stabilus.

5) Denzel Washington – Alonzo Harrisas („Treniruočių diena“)

Čia įdomu tai, kad „blogiukas“ yra charizmatiškas, protingas ir iš pirmo žvilgsnio net patrauklus. Alonzo nėra monstras iš šešėlių. Jis yra žmogus sistemoje, kuris tą sistemą išnaudoja. Washingtonas sukuria tokį įtikinamą autoritetą, kad žiūrovas kurį laiką net pats pagauna save tikintį jo „logika“.

Ir tada ateina šaltas suvokimas: tai korupcija su šypsena. Kriminaliniuose filmuose tokie personažai ypač paveikūs, nes jie primena, jog pavojus gali būti ne tik gatvėje, bet ir institucijose.

Kodėl geriausi „blogiukai“ išlieka atmintyje

Po tokio penketuko išryškėja bendra taisyklė: įsimintiniausi neigiami personažai nėra tie, kurie tiesiog daro blogus dalykus. Įsimintiniausi yra tie, kurie turi aiškią logiką, stiprią energiją ir verčia herojų keistis.

Dar vienas svarbus dalykas: „blogiukas“ dažnai leidžia žiūrovui aiškiau pamatyti gėrį. Kai grėsmė stipri ir įtikinama, herojui nebeužtenka gražių kalbų – jis turi apsispręsti ir veikti. Dėl to trileriai ir kriminaliniai filmai taip gerai „laiko“ dėmesį: jie neleidžia būti abejingam.

Pabaigai

Geras „blogiukas“ yra lyg stiprus prieskonis: jo neturi būti per daug, bet jis turi būti tikslus. Hopkinsas gąsdina ramybe, Bardemas – neišvengiamumu, Ledgeris – chaosu kaip idėja, Oldmanas – galia be moralės, Washingtonas – korupcija su žavesiu. Kiekvienas jų parodo, kodėl šis personažo tipas mums toks įdomus: jis leidžia patirti pavojų, įtampą ir moralinį konfliktą saugioje erdvėje.

Ir jei kitą kartą žiūrėdamas filmą pagauni save labiau sekant „blogiuką“ nei herojų, tai nereiškia, kad tau patinka blogis. Tai reiškia, kad aktorius padarė savo darbą taip gerai, kad personažas tapo tikras.