Grožio suvokimas antikinėje filosofijoje

Grožio sąvoka daugeliui asocijuojasi su estetika ir vizualika. Tačiau, antikos filosofai grožio sampratai paaiškinti, pasitelkdavo ne tik fizines ypatybes, bet ir tam tikrus psichologinius ar net moralinius aspektus.

Graikų filosofai grožio sąvoką suvokė gana plačiai ir netapatino jos tik su estetine sritimi. Tobuliausiu grožio pavyzdžiu laikydami kosmosą, grožį jie siejo su amžinumu, pastovumu ir nekintamumu. Todėl antikoje estetika glaudžiai siejosi su kosmologija.

Antikos filosofijoje, anaiptol, nesusiformavo mums įprasta grožio samprata. Filosofai plačiai apibrėždavo grožio sąvoka: ji jungė, viena vertus, skirtingus, kita vertus, artimus daiktus. Antikos filosofai kilnius ir dorus poelgius vertino estetinėmis kategorijomis, o patį meną siejo su didaktika – doroviniu jaunimo auklėjimu. Antikoje susiformavo kalokagatijos samprata — gėrio ir grožio vienybė, ugdymo idealas, orientuotas į geriausių fizinių ir dvasinių savybių vienovės ugdymą. Tarp to meto mąstytojų įsivyravo nuomonė, kad gražus žmogus bus ir geras, o nepatrauklios išvaizdos žmogus bus piktas ir nedoras.

Kiek vėliau, Platonas grožio sąvoką bandė aiškinti pasitelkdamas jusles. Platonas glaudžiai siejo grožį ir meilę, o juos abu taikė dorovingam žmogaus ugdymui. Grožį paversdamas neišvengiama išminties troškimo ir erotikos sudėtine dalimi, Platonas siejo erotikos, meninės kūrybos ir grožio sąvokas bei plėtoja jusliškesnę, subjektyvesnę grožio sampratą. Platonas teigė, kad grožis, regimas akimis, o ne protu, yra subjektyvesnis, intymesnis.

Taigi, antikos filosofijoje gimė ir subrendo originali grožio ir meninės komunikacijos samprata, kuri išreiškė pagrindinius klasikinės estetikos bruožus. Ši grožio suvokimo filosofija per daugelį amžių keitėsi ir tobulėjo. Šiomis dienomis grožis yra vertinamas subjektyviai. Kiekvienas estetiką suvokia skirtingai ir nors yra daugybė stereotipų, kiekvieno žmogaus individualumas nulemia jo grožio suvokimą.